Ar remiantis melo detektoriaus duomenimis galima garantuoti, kad žmogus yra kaltas?
 |
Senovės Indijoje išaiškinti melagius padėdavo "stebuklingos" beždžionės. AP |
Toks klausimas Lietuvoje tapo itin aktualus, kai po patikrinimų melo detektoriumi, kitaip – poligrafu, buvo atleisti du Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovai.
Lrytas.lt pateikta pirmoji istorijos dalis atskleidžia, kad būdų pagauti melagį ieškota net ir seniausiais laikais. Tiesa, poligrafą tuomet atstodavo kur kas primityvesnės priemonės. Pavyzdžiui, sausi ryžiai, aukštas skardis ar anglimi ištepta beždžionės uodega.
Sausi ryžiai melo detektoriaus vaidmenį atlikdavo senovės Kinijoje. Kinai manė, kad stipraus emocinio susijaudinimo ir baimės atveju žmogaus burnoje nustoja skirtis seilės. Šis metodas buvo laikomas patikimesniu, nei genties vado nuomonė. Daug vėlesni tyrinėjimai atskleidė, kad kinai neklydo – melo sukeliama nervinė įtampa išties sulėtina arba sustabdo seilėtekį.
Įtariamasis būdavo prašomas įsidėti į burną saują ryžių. Tuo metu jam būdavo uždavinėjami su nusikaltimu susiję klausimai. Po apklausos patikrindavo ryžius. Jeigu šie būdavo sausi, tai reikšdavo, kad įtariamasis melavo.
Maždaug 1500 metų pr.m.e. Indijos šventikai naudojo kitą išradingą būdą. Jie ištepdavo beždžionės uodegą anglies dulkėmis ir nuvesdavo gyvūną į tamsią palapinę. Tuomet siųsdavo įtariamuosius į palapinę ir liepdavo patraukti beždžionei už uodegos. Šventikai juos perspėdavo, kad kai nusikaltėlis pagriebs uodegą, „stebuklinga beždžionė“ suriks ir taip atskleis, kuris yra melagis.
Kai įtariamieji išeidavo iš palapinės, šventikai patikrindavo jų rankas. Jeigu kurio delnai būdavo nesutepti, teisėjai suprasdavo, kad jis pabūgo liesti beždžionės uodegą, kad ši jo neišduotų.
Panašų testą naudodavo ir tų laikų kinai bei arabai.
Tragiškas likimas laukdavo meluojančių spartiečių. Į Spartos karo mokyklas jaunuoliai būdavo priimami tik atlikus drąsos išbandymą. Jie turėdavo atsistoti ant aukštos uolos krašto. Tada jų būdavo klausiama, ar jie bijo. „Ne“, - taip atsakydavo visi be išimties. Bet ne visi keliaudavo į mokyklas – tie, kurie šio egzamino metu išblykšdavo, būdavo čia pat nustumiami į bedugnę.
Afrikiečių gentys melagį identifikuodavo jį uosdami. Jie šokdavo tam tikrą ritualinį šokį, o įtariamasis būdavo pastatomas rato viduryje. Žynys tuo metu kiek galėdamas uosdavo orą aplink jį. Pagal tai, kaip smarkiai galimas nusikaltėlis skleisdavo kūno kvapą, „tyrėjas“ padarydavo išvadą, kaltas jis ar ne.
Vakarų Afrikoje melo detektorių atstodavo paukščio kiaušinis. Įtariamieji turėdavo jį vienas kitam perdavinėti iš rankų į rankasį. Tas, kuris išmesdavo ir sudaužydavo kiaušinį, būdavo laikomas kaltu. Afrikiečiai manė, kad nusikaltėliui nervinantis atsiranda rankų drebulys, dėl ko jis ir išmeta kiaušinį.
Viduramžiais buvo populiaru medžioti meluojančias moteris. Jas atpažindavo pagal pagreitėjusį pulsą. Šis būdas buvo ypač paplitęs siekiant išaiškinti neištikimas žmonas ir jų meilužius. Tyrėjas uždėdavo pirštą ant įtariamosios riešo ir skaitydavo vardus tų vyrų, su kuriais ji galėjo turėti intymių santykių. Kai moteris išgirsdavo savo meilužio vardą, jos pulsas pagreitėdavo.
Ir tik XVIII a. pabaigoje atsirado pirmieji bandymai panaudoti techniką, siekiant nustatyti, ar žmogus meluoja. Modernūs žmogaus kūno reakcijas fiksuojantys prietaisai, žinoma, tikslesni už Afrikos žynio uoslę. Tačiau meluojančio žmogaus kūno reakcijos išliko tokios pačios kaip ir seniausiais laikais. Prakaitavimas, pagreitėjęs pulsas, išdžiūvusi burna. Visa tai - baimės būti sučiuptam ženklai.